GALERIJA VARTAI

Skulls, devils, crucifixes, vampires, crowns of thorns – figures from myths, Christian iconography, and esoteric superstitions whirling in the orbit of a magical lantern. Shadows of meanings past, having migrated from church vaults and metaphysical reflections to horror films, first teenage tattoos, and, ultimately, to Kristijonas Gurčinas’s Fantasmagorija. The exhibition’s title refers to a form of horror theater that emerged in the 18th century, in which images of beings from the otherworld were projected into dark spaces using a “magic lantern” (an early prototype of a projector). Surrounded by smoke screens, mirrors, and eerie sounds, viewers felt as though the apparitions were shifting and materializing in the space. Today, this performance has moved onto the digital realm – into a stream of constantly changing, fragmented images. There is no longer a clear beginning or end to the narrative, only a constant circulation of images in which meaning fades as rapidly as new variations emerge. In Fantasmagorija, the author draws on symbols of existential contemplation – whose meanings have worn thin – and invites them into dialogue. Theatre sets are replaced by paintings that evoke a Gothic atmosphere, in which transcendence and vanity coexist. The narrative branches are linked by the theme of the sacredness, which no longer appears to be stable or unchanging – rather, it flickers like a fragment of memory, a reference to lost status in the hierarchy of meanings. The main character, Death, adorned with a shimmering cloak, appears here not only as an object of contemplation or fear, but also as an aesthetic surface to be enjoyed and consumed. In Kristijonas Gurčinas’s Fantasmagorija, the present can be perceived as a state in which existential questions remain, yet their representation has shifted, become fragmented, and lost its value. Paradoxically, however, painting offers a glimmer of hope that meaning may be found precisely within the images themselves – in their interplay, friction, and quietly lingering melancholy. The artist’s work poses the question of whether images, burdened with sacredness and having passed through the mechanisms of reproduction and consumerism countless times, are still capable of representing their original meaning, or whether this phantom depth ultimately vanishes, leaving behind only a hollow shell? The exhibition does not provide a concrete answer; it merely offers the illusion of a paused current, in which images can linger long enough to be perceived not only as aesthetic signals, but also as something that once existed and, perhaps, still exists beyond the confines of the setting.

Dijuota Žilytė | non-ergodic Parodoje Dijuota Žilytė pristato instaliaciją „I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day“, įkvėptą naktinės kultūros kaip subjektyvaus mikropasaulio, kuriame kasdienį socialinį pragmatiškumą pakeičia gaivališkas kūrybinis impulsas. Naktinio klubo ekosistema parodoje atsiskleidžia kaip patirties erdvė, kurioje išnyksta algoritmais, veiklos rodikliais ir dopamino mikrostimulais valdomas „dienos režimas“ – nuolatinis veiklumas, tikslingumas ir nesibaigiantis savęs optimizavimo ciklas. Čia atsiveria neprognozuojamų asmeninių kelionių trajektorijų, kognityvinio ir sensorinio išsilaisvinimo galimybė. Tai – narstymas aplinkoje fiksuojamais erdvės vidurkiais: bendru judančios minios sinchroniškumu, BPM‘ų ar decibelų kvėpavimu, akių kontaktais, prisilietimais bei fragmentiškais apsikeitimais žodžiais. Šios patirtys galiausiai sukuria negrįžtamus lūžius, suspenduojančius visa apimančias kontrolės architektūras bei kūnus ir protus kuruojančias sistemas. Dijuotos Žilytės kūryba atsiskleidžia kaip būties sąrangoje išnyrančių įtampų ir jų iškrovos strategijų paieška. Analizuodama kultūrinei patirčiai būtinas sakralines pauzes, menininkė pasitelkia reivo fenomeną kaip šiuolaikinės pseudo-religinės bendrystės formą. Nagrinėdama naktinio gyvenimo reiškinį ir unikalius, negrįžtamus asmeninės patirties posūkius kuriančias ekosistemas, menininkė jas atskleidžia kaip afektų visumas, suteikiančias galimybių erdvę katarsiško lūžio patyrimui, akimirksniu pakeičiančiam struktūruotą būtį ir sugrąžinančiam individą iš mechaninio universalaus laiko diktato atgal į kūno pulsą. Šis radikalus išsivadavimas iš saugaus vidurkių pasaulio, psichopolitinio mechanizmo, Dijuotos Žilytės praktikoje skleidžiasi brutualiame globalių geopolitinių įtampų bei krizių fone. Menininkė fiksuoja, kaip skaitmeninė kontrolė – nuo telefonų buvimo vietos sekimo iki policijos dronų invazijų į privačias pasilinksminimo erdves – siekia izoliuoti, stebėti ir norminti individą. Tačiau net ir patiriant sunkią realybę, klubų kultūra išlieka kaip kolektyvinė išgyvenimo ar bent subjekto individuacijos lūkesčio strategija. Atverdama jausminė ekstazė, geismas bei takumas kaip alternatyvias pažinimo formas, Dijuota Žilytė liudija apie trumpalaikę laisvės prošvaistę, kuri, nors ir spaudžiama už mus didesnių jėgų, geba sukurti neprognozuojamus, autentiškus ir negrįžtamus įtrūkius mus griežtai kontroliuojančioje tikrovėje.“ – L. B. Dijuota Žilytė – jaunosios kartos menininkė, šiuo metu studijuojanti skulptūros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūrybinėje praktikoje dėmesys kreipiamas į psichopolitinius, technologinius ir industrinius poveikius, jų medžiagiškumą. Dirbdama su stiklu, metalu, šviesos technologijomis ir pačios kuriamomis inovatyviomis medžiagomis, menininkė jas pasitelkia kaip konceptualų analizės įrankį, atveriantį papildomas prasmių erdves.

Evelina Bernatonytė | Condition of absence Parodoje "Condition of absence" (liet. "Nebūties sąlyga") pristatomi Evelinos Bernatonytės skulptūriniai objektai, liudijantys būklę, kai "įveikta" būtinybė remtis aukštesnėmis galiomis nesukūrė tuštumos, bet pačią nebūtį pavertė regima poveikio jėga. Jos kūriniai atsiskleidžia kaip hibridiniai organizmai, konstruojami per medžiagiškumo dialogus, daugiasluoksniškumus ir kūrybiniame procese išnirusias reikšmes, taktilinių įtampų pėdsakus. Svarstydama, kaip "šiandieną galima kalbėti apie individualumą pasaulyje, kuriame žmogaus patirtis nuolat persidengia su kolektyviniais kūnais, medžiagų sistemomis ir technologinėmis infrastruktūromis, kuomet objektai ir medžiagos ima veikti ne tik kaip pasyvūs aplinkos rekvizitai, bet aktyvūs afektų, baimės, vilties ir kontrolės laidininkai", ji analizuoja tai, kodėl "šiuolaikybėje, nepaisant racionalumo išlieka troškimas tikėti materialių objektų kaupiama galia, apsauga, jausti poreikį nuolankiai atsiduoti kažkam didesniam už save patį." Evelinos Bernatonytės mintys materializuojasi begalinėse sąveikų grandinėse įkalintuose animistiniuose artefaktuose, dabarties mitologijų totemuose. Pasitelkdama organinės kilmės elementus – iš gyvūnų odos išgaunamą želatiną, linų pluoštą – ji atveria kūniškojo pažeidžiamumo, laikinumo matmenį: reaguodamos į aplinkos drėgmę ir temperatūrą, šios medžiagos alsuoja, kinta, transformuojasi, nyksta. Jautrią organiką pratęsia šaltos industrinės konstrukcijos, metalai ir mechanizmai. Jie, iš vienos pusės reprezentuoja techno-industrinę ir žmogaus gyvybę palaikančią, bet ir jai grėsmę keliančia struktūrą, iš kitos, šie griaučiai mimikriškai kartoja juos sukūrusių kūnų savybes: esminiu laidininku tampantis varis skulptūrose naudojamas kaip jautrus, nuo sąlyčio su oru ar kūnu besioksiduojantis reaktyvus paviršius, taip pat ir kaip toksiška, į organizmus įsismelkianti medžiaga. Šiuose prasmę telkiančiuose asambliažuose išryškėja spekuliatyvus sakralumo matmuo: skulptūros materializuojasi kaip kūniški sigilai – ezoterinės ženkliškos struktūros, kuriomis bandoma laikinai sustabdyti nenuspėjamą pasaulio judėjimą, sugauti jo begalinį persipynimą, užčiuopti jo neaprėpiamumą ir mūsų vietą jame.

Fluxus is always more or always less; Fluxus is not subject to quantity. Fluxus is set in the future; Fluxus has not even begun yet. Fluxus is a spirituality of movement, a way of life...